Kaip rašyti natas pradedantiesiems
Žmonės kalbėjo daug anksčiau, nei išrado raštą. Žmonės taip pat muzikavo gerokai anksčiau, nei kas nors užrašė natas. Kai kurie muzikantai iki šiol groja “iš klausos” (be užrašytų natų), o kai kurios muzikos tradicijos labiau remiasi improvizacija ir (arba) mokymusi “iš klausos”. Tačiau užrašyta muzika yra labai naudinga dėl daugelio tų pačių priežasčių, dėl kurių naudingi užrašyti žodžiai. Muziką lengviau studijuoti ir ja dalytis, jei ji užrašyta. Vakarų muzika specializuojasi ilgų, sudėtingų kūrinių, skirtų didelėms muzikantų grupėms, dainuojančioms ar grojančioms partijas tiksliai taip, kaip kompozitorius norėjo. Be užrašytos muzikos tai padaryti būtų pernelyg sunku. Buvo išrasta daug įvairių muzikos užrašų, o kai kurie, pavyzdžiui, tabulatūra, tebenaudojami iki šiol. Tačiau bene plačiausiai paplitęs muzikos užrašymo būdas yra natos. Tiesą sakant, šis muzikos užrašymo būdas yra toks paplitęs, kad jis vadinamas bendrąja notacija.
Natos (daugiskaita) užrašomos penkiomis horizontaliomis lygiagrečiomis linijomis. Dauguma muzikos natų yra vienoje iš šių linijų arba tarp eilučių esančiame tarpe. Gali būti pridedamos papildomos įrašų linijos, kad būtų parodyta nata, kuri yra per aukšta arba per žema, kad tilptų į štabą. Vertikalios juostinės linijos padalina natas į trumpas atkarpas, vadinamas taktais arba taktais. Dviguba sunkioji arba lengvoji juostos linija naudojama žymėti didesnių muzikos atkarpų pabaigoms, įskaitant pačią kūrinio pabaigą, kuri žymima sunkiąja dviguba juosta.
Žinau, kad šiais laikais muzikos kompozicija ir graviravimas dažnai atliekami naudojant programinę įrangą. Tačiau manau, kad popierius vis dar labai naudingas, nešiojamas ir nereikalaujantis baterijų, kad būtų galima greitai užsirašyti idėjas, o paskui greitai jas peržvelgti ir surasti. Taigi kokių veiksmų galiu imtis, kad pagerinčiau savo muzikinį rašymą ranka?
Kad rašymas būtų nuoseklus, nerašykite tik iš kairės į dešinę. Rašykite proporcingai per visą puslapį. Pirmiausia stengiuosi brūkšnelius rašyti vienodais atstumais. Pirmiausia pažymėkite taktą viduryje, tada pradėkite dėti taktus, padalytus į ketvirčius ir t. t.
Pirmąją natos galvutę pažymėkite tik lengvu brūkšneliu. Manau, kad nuosekliai išdėstyti pirmąjį taktą yra svarbiau nei tai, ar paskutinės natos galvutė turi daugiau ar mažiau vietos takto pabaigoje. Kai pirmieji taktai bus nustatyti, tada pridėkite kitas natų galvutes kaip lengvus brūkšnelius…
Lengvais brūkšneliais pažymėję natų galvutes, galite greitai pakoreguoti viską, kas blogai suderinta. Tada nubrėžkite stiebus. Kartais nubraižau stiebus nuo natų galvutės, kad nereikėtų jaudintis dėl to, kad linija būtų sujungta su galvute…
Muzikinis štrichas – tai muzikos užrašymo pagrindas, kurį sudaro penkios horizontalios linijos ir keturi tarpai tarp linijų. Amerikiečių anglų kalboje dažniau vartojamas terminas “staff”, o britų kalboje – “stave”, tačiau abiem atvejais daugiskaita yra “staves”. Kiti terminai, kuriais vadinamos lazdos, yra italų pentagramma, prancūzų portée ir vokiečių Notensystem arba Notenlinien.
Štabą galima įsivaizduoti kaip muzikinę diagramą, kurioje natos, atokvėpiai ir muzikiniai simboliai išdėstyti taip, kad skaitytojui būtų nurodytas konkretus natos aukštis. Natos rašomos ant natų ir tarp natų linijų, bet kai jos nukrenta nuo natų, jos dedamos ant knygos linijų, esančių po ir virš natų.
Kiekviena lazdos eilutė arba tarpas reiškia konkretų garso aukštį, kuris atitinka lazdoje esantį skiemenį. Išimtis iš aukščio taisyklės taikoma mušamųjų instrumentų štabams. Mušamųjų instrumentų štabuose kiekviena eilutė ar tarpas žymi konkretų mušamąjį instrumentą, o ne garso aukštį.