Liūdnos muzikos grojaraštis
Kiekvienas muzikos mylėtojas turi grojaraštį, skirtą bet kam. Nesvarbu, ar jums reikia treniruočių grojaraščio, kuris jus užkrėstų, ar vakarėlių grojaraščio, kuris padėtų visiems jūsų draugams šokti šokių aikštelėje, ar grojaraščio su meilės dainomis, skirto jūsų mylimajam ar mylimajai, jūsų transliacijos paslaugoje yra vieta, skirta būtent šioms svarbiausioms akimirkoms. Žinoma, liūdnų dainų grojaraštis būtinas tais atvejais, kai norisi tiesiog susisukti į lovą ir verkti kaip Sadie Sink trumpametražiame filme “All Too Well”. Jei jums tiesiog reikia gerai išsiverkti, turite susigūžusią širdį arba jaučiatės šiek tiek pasimetę dėl naujų pokyčių gyvenime, nėra nieko blogo pasinerti į liūdną muziką ir leisti sau pajusti visus jausmus. Atnaujinkite savo liūdnos muzikos grojaraštį, peržiūrėję šias 70 liūdnų dainų, kurias atlieka tokie mėgstami atlikėjai kaip Olivia Rodrigo, Conan Gray, Phoebe Bridgers ir Harry Styles. Ir būtinai pasirūpinkite, kad netoliese būtų servetėlių.
Būkime sąžiningi – liūdnas grojaraštis nebūtų pilnas be Phoebe. Duodama interviu “The Line of Best Fit” ji atskleidė, kad ši daina yra apie vieno iš jos artimų draugų heroino perdozavimą. “Aš tikrai daug galvoju apie mirtį. Jaučiu, kad daug mano draugų, ypač menininkų, yra apimti šios mirties neišvengiamumo idėjos”, – sakė Phoebe apie savo albumo “Stranger in the Alps” kūrimo procesą.
Kaip sakoma, kančia mėgsta draugiją, o geriausi dainų autoriai žino, kaip padaryti taip, kad atrodytų, jog jie yra tavo vienišame bute kartu su tavimi ir siūlo užjaučiantį petį, ant kurio gali verkti. Nesvarbu, ar gedite dėl santykių pabaigos, ar dėl mylimo žmogaus mirties, ar apskritai jaučiatės prislėgti, šios 50 dainų tiksliai žino, ką išgyvenate. Nesvarbu, ar tai būtų R&B ašarėlė, 12 taktų bliuzas, ar indie roko “bummer jam” – kai kitą kartą norėsite užsidaryti langus, užrakinti duris ir susisukti į embriono pozą, įsijunkite vieną iš šių dainų. Galbūt ne iš karto pasijusite geriau, bet žinosite, kad esate ne vieni.
Jei naudojatės bet kokia socialinės žiniasklaidos priemone, turbūt pastebėjote, kad kai lapkričio 12 d. Taylor Swift išleido albumą “Red” (Taylor’s Version), nemažai žmonių skelbė nuotraukas ar vaizdo įrašus, kuriuose jie klausosi albumo ir verkia. Ypač 10 minučių trukmės dainos “All Too Well” (žinote, tos, kuri neva yra apie Jake’ą Gyllenhaalą ir liūdnai pagarsėjusį šaliką) versija privertė ne tik Swiftiečius, bet ir visus, kurie kada nors patyrė išsiskyrimą, griebtis servetėlių. (
Praėjus savaitei, “Instagram” vis dar pilna istorijų, kuriose žmonės verkia dėl albumo – ir akivaizdžiai džiaugiasi. Kartais, kai daina yra tinkama, verkti yra taip gera, beveik skanu.
Nors praėjusį savaitgalį būtent Taylor privertė žmones susisukti ant sofos ir prisiminti buvusias meiles, ji ir kiti jos amžininkai vargu ar yra pirmieji muzikantai, kurių karta, klausydama albumo ar konkrečios dainos, verkia į pagalvę – ir mėgaujasi kiekviena to minute. Toks žmonių elgesys siekia Atėnų laikus, kai filosofai pirmą kartą iškėlė mintį, kad liūdnas menas arba menas, sukeliantis neigiamas emocijas, smegenims teikia kur kas didesnį pasitenkinimą nei menas, kuris paprasčiausiai nėra liūdnas. Aristotelis liudijo, kad širdį veriantis teatras žiūrovus veikiau katarsiškai veikia, nei visiškai nuliūdina. Gali atrodyti šiek tiek paradoksalu, bet žmonės jaučia didesnį pasitenkinimą iš tragedijų nei iš komedijų.